Senos, garbingos vilkolakių giminės atstovas Fredis buvo tvirtai įsitikinęs, kad, atėjus laikui, taps pačiu puikiausiu, neprilygstamiausiu ir vilkolakiškiausiu vilkolakiu. Tačiau likimas truputį pajuokavo – jaunasis Fredis labiau primena mažą, simpatišką rožinį pudelį, o ne didžiulį, stiprų vilkolakį. Nereikia nė sakyti, kad jo svajonė tapti gaujos vedliu sudūžta į šipulius, o pats vargšas svajotojas tampa tikru anekdotu visai savo giminei.
Vis tik mažasis Fredis letenėlių nuleisti neketina. Sužinojęs apie paslaptingą senovinį užkeikimą, jis stebuklingai pavirsta į tokį vilkolakį, kokiu tapti visuomet ir svajojo. Tačiau Fredžio panaudotas užkeikimas į Žemę taip pat prišaukia ir jauną, padykusią ir išdaigas krėsti mėgstančią Mėnulio dvasią. Netrukus paaiškėja, kad jos išdaigos – ne vienintelė problema: dėl šios dvasios buvimo čia, Mėnulis pamažu ima artėti prie Žemės ir kažkada neišvengiamai su ja susidurs. Aišku, jei Fredis nesiims veiksmų.
Pasitelkęs naujai atrastas vilkolakio galias bei ištikimų bičiulių pagalbą, Fredis turi atstatyti kosminę pasaulio tvarką, apsaugoti Žemę nuo sunaikinimo ir pagaliau užsitarnauti kitų vilkolakių pagarbą.
