Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas.
„Šio filmo nebūtų, jei ne Manto meilė žmonėms ir Mariupolio gyventojams, jei nebūtų tikėjimo kino galia, jei Hana nebūtų slapta išvežusi medžiagos ir jei Rusija nebūtų pradėjusi karo Ukrainoje. Šis filmas yra apie gyvenimą. Taip pat tai atminimas jį kuriant nužudytam Mantui Kvedaravičiui ir visiems kare žuvusiems žmonėms.“ (Dovilė Grigaliūnaitė)
Apdovanojimai
Pasaulinė premjera: Kanų kino festivalis, 2022 m.
Apdovanojimai: Specialusis žiuri prizas, Kanai, 2022 m.; Geriausias dokumentinis filmas, Europos kino apdovanojimai, 2023 m.
Režisierės(-iaus) biografija
Mantas Kvedaravičius (1976–2022) buvo režisierius ir antropologas, daktaro laipsnį apsigynęs Kembridžo universitete. Pirmasis jo dokumentinis filmas „Barzakh“ pristatytas daugiau kaip 40 tarptautinių kino festivalių ir laimėjo daugiau kaip 15 tarptautinių kino dokumentikos apdovanojimų, tarp jų – „Amnesty International“ ir ekumeninės žiuri prizą 2011 m. Berlyno kino festivalyje. Kiti jo filmai „Mariupolis“ (2016) ir „Partenonas“ (2019) buvo pristatyti Berlinalėje ir Venecijos Kritikų savaitėje. Režisierius buvo pagrobtas ir nužudytas Rusijos karių 2022 m. kovo pabaigoje, kai grįžo į Mariupolį filmuoti Rusijos karinės invazijos į Ukrainą. Jo paskutinį filmą „Mariupolis 2“ užbaigė kartu į Mariupolį keliavusi jo sužadėtinė Hanna Bilobrova.
