Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga – kino teatre „Spindulys“ vasario 16 d. 16 val. nemokamas Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Toks kaimas Amerikoje“ seansas. Paminėkime šią šventę kartu su geru kinu. Įėjimas laisvas.
„Toks kaimas Amerikoje“ - jautrus ir nuotaikingas filmas apie Amerikos lietuvių stovyklą „Dainava“, kuri daugybei tapo neatskiriama gyvenimo dalimi, jų lietuvišku „kaimu“, kuris savo gamta bei landšaftu labai primena Lietuvą.
Čia iš kartos į kartą perduodamos lietuvybės tradicijos ir vertybės, verda smagus gamtoje, vyksta meninis bei dvasinis ugdymas.
Po II pasaulinio karo į Ameriką pasitraukę lietuviai jau 1950-aisiais iškėlė idėją įkurti stovyklavietę jaunimui, kad šis vasaros metu kuo mažiau laiko praleistų su amerikiečiais. Po penkerių metų keliems entuziastams surinkus lėšas buvo nupirktas ūkis, kuriame prasidėjo statybos bei aplinkos gražinimo darbai. Vieta išties labai priminė Lietuvą: sklypo viduryje – ežeras, viename jo krante – miškas, kitame – kalva, kurioje dabar įsikūręs kryžių kalnelis ir daugybė pievų. Visa stovyklos kūrimo bei lėšų telkimo veikla buvo ir iki šių dienų yra vien savanoriška, nors pradžioje, dar tik neseniai į Ameriką atvykę lietuviai buvo tikrai neturtingi, bet savo „Lietuvos“ kūrimas juos vienijo ir suteikė prasmę.
Kadangi dauguma stovyklos įkūrėjų buvo ateitininkai, buvo nuspręsta stovyklas rengti šios organizacijos dvasioje. Iki šių dienų stovyklos tradicijos ir vertybės mažai keitėsi. Čia susirinkę įvairių kartų lietuviai kasdien keliasi sulig pirmu pučiamos dūdos garsu, kartu meldžiasi, dainuoja, klausosi paskaitų, eina į gamtinius žygius, žvejoja, rengia vaidinimus, o dienos vidury – tiesiog maudosi „Spyglio“ ežere.
Mūsų filmo herojai – ir pirmąsias stovyklas menantys senjorai, ir dabartinis jos branduolys – šešiasdešimtmečiai, ir jų vaikai bei anūkai.
Dauguma stovyklautojų yra nuo mažumos užaugę „Dainavoje“, tad jie visi jaučiasi kaip giminės. Iš pažinčių stovykloje įsižiebė ne vienas meilės romanas. Yra dešimtys porų, kurios susitiko būtent čia, net ir vestuves atšventė stovyklavietėje. Į „Dainavą“ renkasi įvairių išsilavinimų bei skirtingo turtinio lygio žmonės, tačiau visi kartu gyvena taip vadinamuose „barakuose“ su bendrais dušais ir tualetais. Daugelis jų draugų amerikiečių nesupranta, kodėl ištisos šeimos kasmet savo atostogas planuoja praleisti tokiomis sąlygomis. Tačiau lietuviai kartoja „Dainava – mūsų Lietuva“. Jų nuoširdžiai naivus patriotizmas gali sukelti šypseną, kaip ir kai kurios jų dainuojamos dainos ar su akcentu skambanti lietuvių kalba, tačiau visa tai daroma su didele meile, tikėjimu ir tikrumu.
Būtent „Dainavoje“ atsiskleidžia pati tikriausia Amerikos lietuvių, ypač „dypukų“ kartos sukurta ideologija, leidžianti pažinti visų JAV lietuvių būdą – patį jų mentalitetą.
„Dainavos“ istorijoje gausu smagių nutikimų, čia pasakojamos legendos apie Spyglio ežere gyvenančius vėžlius ar kraupios istorijos apie „Dūda man“ – paslaptingą visus gąsdinantį žmogų. Visas jas papasakos filmo herojai, apipindami įvairiomis skirtingų kartų detalėmis.
Stovyklavietėje lietuviai rinkdavosi ne tik į stovyklas, bet ir praleisti savaitgalius, švęsti asmenines šventes, rengti piknikus ar net žaisti ledo ritulį ant Spyglio ežero ledo. Čia tikrų tikriausia prasme buvo ir yra visų jų „kaimas“, į kurį atvykus reikia ne tik smagiai leisti laiką, bet ir daryti talkas, tvarkyti aplinką bei gerbūvį.
Filmas ne tik jautriai bei įtaigiai atskleis „Dainavos“ gyvenimą, lietuvybės puoselėjimą, bet kartu ir nuotaikingai pasakos istoriją apie vieną didelę šeimą stovyklaujančią savo lietuviškam „kaime“.
