Savo nugarą Eifelio bokšto tatuiruote paženklinusi Džoseli svajoja išmaišyti visą pasaulį. Deja, jaunos argentinietės gyvenimo kortos sumaišomos oro uoste įkliuvus su narkotikų siunta. Patupdyta už grotų, ji susiduria su Načio – translyčiu vyru, supažindinančiu Džoseli su kalėjimo moterimis ir „paniatkėmis“. Greitai ima aiškėti, kodėl čia galioja neįprastos taisyklės – skambant dainoms, grojant trankiai muzikai bei judant neprofesionalių aktorių klubams, margas buvusių kalinių kolektyvas iš naujo išgyvena Buenos Airių kalėjime patirtą kasdienybę.
Ekskalinės, ekskalėjimas, ekscentriški pasirodymai ir ekspresyvios asmenybės – antrajame Argentinos režisierės Lolos Arias pilnametražiame filme susipina karti tikrovė ir saldžios svajonės. Į atkuriamąją dokumentiką įpindama miuziklo elementus, režisierė trina žanrų ribas ir vaizduoja įvairiaspalvį gyvenimą moterų kalėjime – ne tik patirtą smurtą bei baimę, bet ir atrastą meilę, bendruomeniškumą bei džiaugsmą. Svarbu paminėti, kad „Buenos Airių panos“ yra daugiau nei filmas: jo idėja režisierei gimė vedant dirbtuves Argentinos moterų kalėjime, o iki socialinio projekto išsivysčiusi idėja netruko peržengti ir ekrano ribas – šiandien pagrindinės „Buenos Airių panų“ veikėjos keliauja aplink pasaulį su spektakliu „Los días afuera”.
Šis filmas yra programos TIKRA IR NETIKRA dalis
Šioje programoje balansuojama tarp to, kas nesuvaidinta ir suvaidinta. Režisieriai tikrina mūsų suvokimo ribas – juk gyvename nebe vienos realybės pasaulyje. Čia išvysime ir filmą-socialinį projektą su realiomis ekskalinėmis, ir politinės rezistencijos kūrinį, ir ekologinę-filosofinę eseistiką apie gamtos ir žmogaus susidūrimą, ir netikėtus personažų transformacijų viražus. Šie filmai trina arba plečia kino apibrėžimą, tad žiūrovams teks išties įdomi užduotis šifruoti, kas filmuose tikra, o kas – ne visai.
Filmą vertė Ksaveras Stuoka.
