1968-ieji. Jaunas ir charizmatiškas režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatre pastato spektaklį „Mamutų medžioklė“. Spektaklį lydi milžiniška sėkmė: bilietai graibstyte graibstomi, o geri atsiliepimai sklinda iš lūpų į lūpas. Toks populiarumas kelia pavojų tuometinei valdžiai ir ši nusprendžia „Mamutų medžioklę“ uždrausti. Slapta susirinkusi teatre naktį, trupė prieš kino kameras suvaidina spektaklį paskutinį kartą ir jį nufilmuoja. Deja, kino juosta mįslingai dingsta, o režisierius netrukus priverstas palikti ne tik teatrą, bet ir Lietuvą.
„Mamutų medžioklė“ ir paslaptimis apgaubtas naktinis jos filmavimas daugelį metų žadino mano smalsumą. Užaugau su pasakojimais apie J. Jurašo spektaklius. Iš savo tėčio aktoriaus Česlovo Stonio, kuriam teko su režisieriumi dirbti Kauno dramos teatre, išgirdau daugybę teatro legendų, kokius Golgotos kelius teko praeiti teatro žmonėms praėjusiame šimtmetyje, norint kurti ne tai, ko tikisi valdžia, bet tai, ko teatre ieško laisvą žodį gaudantis žiūrovas. Pasakojimas apie „Mamutų medžioklę“ man tapo vienu gražiausių to laiko atspindžių. Daugybę kartų bandžiau įsivaizduoti, kokia ji – ta paslaptinga ir legendomis apipinta „Mamutų medžioklė“, kuri galbūt keitė ją kūrusių ir vieną vienintelį kartą užfiksavusių žmonių likimus“, – apie filmą sako režisierė Aistė Stonytė.
