Nyderlandų animacinis filmas „Nakties drąsuolis: Bendžaminas“ pasakoja šiltą, jausmingą istoriją apie mažą šikšnosparnį, kuris... bijo tamsos.
Bendžaminas gyvena kartu su savo šeima medžių lajoje, kaip ir kiti šikšnosparniai. Tačiau jis labai skiriasi nuo savo brolių ir seserų: kai visi džiaugiasi nakties tamsa, triukšmu ir sklandymu tamsoje – Bendžaminas nori šviesos, tylos ir saugumo. Jis mieliau slėptųsi, nei skristų. Dėl to šeimos nariai iš jo šaiposi, o jis pats jaučiasi vienišas, nepritampantis, netikęs šikšnosparnis.
Vieną dieną Bendžaminas susitinka paukštę – margaspalvę, dainuojančią ir labai smalsią. Nors šikšnosparniai ir paukščiai – labai skirtingi, tarp jų užsimezga tikra draugystė, kuri pamažu tampa dar šiltesniu jausmu. Tačiau jų ryšys nepatinka nei šikšnosparniams, nei paukščiams – abu pasauliai nepriima jų bendrystės. Abu veikėjai tampa atstumti.
Bendžaminas turi rinktis: slėptis toliau ir būti „tinkamas“ kitiems, ar išdrįsti būti savimi – jautriu, mylinčiu, drąsiu. Jis nusprendžia klausyti širdies balso ir išmoksta pasitikėti savimi, priimti savo baimę ir netgi ją įveikti. Drąsa jam tampa ne kažkas didelio ir garsaus, o tylus žingsnis – pasakyti: „Aš toks, koks esu, ir aš vertas meilės.“
Filmo pabaigoje Bendžaminas išsiskleidžia – ne tik sparnais, bet ir širdimi. Jis parodo, kad būti kitokiu nėra silpnumas – tai stiprybė. Jo draugystė su paukšte tampa pavyzdžiu ir kitiems: kai kuri – kuri širdimi.
Tai šviesi animacinė istorija, kuri kviečia žiūrovus kalbėtis apie baimę, patyčias, drąsą būti kitokiu, priėmimą, draugystę ir tikrąją – ne triukšmingą, o širdingą – drąsą.
„Drąsa gimsta iš širdies, o ne iš šešėlių!“ – taip sako filmo plakatas, ir tai – tikra šio pasakojimo esmė.
