Rugsėjo 13-14 dienomis nemokamas Lietuvos kino centro organizuojamas renginys „Lietuviškos kino klasikos dienos” šiemet kino mylėtojus prie didžiųjų ekranų kvies aštuoniuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Ukmergėje, Vilkaviškyje, Pasvalyje, Marijampolėje ir Anykščiuose.
Jau penktą kartą vykstančiose kino klasikos dienose žiūrovai kviečiami iš naujo atrasti, o galbūt ir pirmą kartą pamatyti, lietuviškos kino klasikos vardą užsitarnavusius filmus. Visi rodomi filmai – restauruoti, suskaitmeninti ir pritaikyti didiesiems ekranams.
Kino klasikos dienos šiemet bus atidarytos su lietuviška Gyčio Lukšo režisuota melodrama „Vasara baigiasi rudenį” (1981). Filmas pasakoja apie Vilių, užaugusį be tėvo. Dėl padarytos sunkios avarijos jo tėvas daug metų kalėjo. Tačiau atgavęs laisvę, ne iškart grįžo namo. Per tą laiką mirė jo žmona. Kai po daugel metų Viliaus tėvas pargrįžta, susitinka du svetimi žmonės, kurių nesieja jokia praeitis. Tėvas ir sūnus išsinuomoja kambarį pas jauną našlę, kartu dirba ir taip diena po dienos gludina aštrius santykius. Po vienu stogu gyvena trys vieniši žmonės. Neišvengiamai tarp dviejų iš jų ima megztis meilės ryšys.
Atidarymo filmą rugsėjo 13 dieną 18:00 val. bus galima išvysti Vilniuje, kino teatre senamiesčio „Pasaka“ (šv. Ignoto g., 4). Filmą pristatys kino kritikė Neringa Kažukauskaitė.
Filmus savo repertuarams iš kasmet pilnėjančio Lietuvos kino centro restauruotų filmų katalogo pasirinko patys kino rodytojai. Be aukščiau minėto filmo, šių metų repertuare puikiuojasi net 12 restauruotų filmų. Lietuvos žiūrovai kviečiami naujai pamatyti tokius visiems pažįstamus legendinius filmus kaip „Vaikai iš „Amerikos” viešbučio” (rež. A. Banionis, 1990 m.), „Riešutų duona” (rež. A. Žebriūnas, 1978 m.) ir „Velnio nuotaka” (rež. A. Žebriūnas, 1973 m.).
Taip pat kino ekranuose kviečiame pamatyti ir ne ką mažiau žinomus filmus „Jausmai” (rež. A. Grikevičius, A. Dausa, 1968 m.), „Mano mažytė žmona” (rež. A. Banionis, 1985 m.), „Moteris ir keturi jos vyrai” (rež. Algimantas Puipa, 1984 m.) , „Neatmenu tavo veido” (rež. R. Banionis, 1988 m.), „Gyvieji didvyriai” (rež. A. Žebriūnas, B. Bratkauskas, V. Žalakevičius, M. Giedrys, 1959 m.), „Paskutinė atostogų diena” (rež. A. Žebriūnas, 1964 m.), „Adomas nori būti žmogumi” (rež. V. Žalakevičius, 1959 m.), „Marš! Marš! Tra-ta-ta!” (rež. R. Vabalas, 1965 m.), ir „Suaugusių žmonių žaidimai” (rež. I. Rudas-Gercovskis, A. Kundelis, M. Giedrys, 1967 m.).
Visi lietuviškos kino klasikos dienų seansai – nemokami.
Filmai rodomi rugsėjo 13-14 dienomis.
Renginį organizuoja Lietuvos kino centras.
Pilna renginio programa Marijampolėje, „Spindulio“ kino teatre (Kauno g. 13, Marijampolė):
Rugsėjo 13 d. 17:30 val. (mažoji salė)
„Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa, 1984 m.)
Režisieriaus A. Puipos vaidybinis filmas pagal danų rašytojo Holgerio Drachmano novelę „Romanas kopose“. Veiksmas perkeltas į senųjų laikų Mažąją Lietuvą.
XIX a. Kuršių nerijoje, kopų papėdėje stūkso smėlio nuolat užpustoma žvejų trobelė. Joje gyvena senas žvejys ir du jo sūnūs. Kartą pas juos užklysta moteris. Jūra vieną po kito pasiima jos mylimuosius. Tačiau gyvenimas tęsiasi – atsiranda nauja gyvybė, nauji rūpesčiai, naujos viltys.
„Šiuo kūriniu režisierius A.Puipa atvėrė sau (ir visam Lietuvos kinui) vaizdingą, keistą, mūsų menkai pažįstamą Mažosios Lietuvos medžiagą. Ji traktuojama atsargiai, tačiau nebuitiškai, „sufantazuojant“, kaip sakė pats autorius, nemažai realijų. Kadangi „Moteris ir jos vyrai“ artėja prie sakmės, alegorijos, filosofinės parabolės, kūrinio personažai – nepaisant vietos bei laiko išskirtinumo — net neturi vardų: tiesiog vyrai ir moteris, amžina kova su grėsminga, kad ir žavia, gamta, išgyvenimo būtinybė, gamtos ir žmogaus koegzistavimo natūralusis, universalusis ratas,“ – Saulius Macaitis.
Rugsėjo 14 d. 17:30 val. (mažoji salė)
„Jausmai“ (rež. A. Grikevičius, A. Dausa, 1968 m.)
Baigiasi karas, vienoje Kuršmarių pusėje – dar vokiečiai, kitoje – sovietai. Pamario žvejo Kasparo žmona Morta gimdydama miršta. Jaunas našlys, likęs su dvyniais, keliasi per įlanką pas brolį Andrių, gyvenantį su buvusia Kasparo mergina Agne. Pastaroji neslepia nepasitenkinimo, įduoda atvykėlį milicininkui. Šiam filmui, pasakojančiam apie žvejo Kasparo jausmų dramą, būdingas ryškus nacionalinis koloritas. Meilės, ištikimybės, pareigos, sudėtingų vidinių pergyvenimų tema plėtojama pirmųjų pokario metų fone. Pasakojimas apie intymius tarpusavio santykius pereina kone į epinį paveikslą apie laiką, apie jo poveikį žmonėms. Išskyrus Lietuvą, filmas buvo uždraustas rodyti visoje Sovietų sąjungoje.
